į pirmą puslapį

Kronika

Vyskupo Jono BORUTOS SJ žodis 2013 m. Sausio 13-osios minėjime Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose
Paskelbta: 2013-01-14 11:27:04

Mieli šio minėjimo dalyviai, LR Prezidente,
Seimo ir Vyriausybės Vadovai,
Gerbiami Seimo nariai,
šio minėjimo garbingieji svečiai! 

Kasmet, jau daugiau nei 2 dešimtmečius daugumos Lietuvos žmonių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje užsienio šalyse su šventu jauduliu savo širdimis jie lanko Lietuvai brangias žuvusių tėvynainių krauju aplaistytas vietas: šiuos Seimo, Lietuvos Radijo ir Televizijos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą – jų prieigas. Nors skaudžius įvykius prisimename, tačiau prisimename ir kažką labai šviesaus, kaip visa tauta ir mūsų krašto žmonių visuomenė (su nedidelėmis išimtimis) tuomet buvo vieningi savo siekiuose, tarpusavio pagarboje. O kaip katalikų vyskupas priminsiu, kad tada niekam nekilo mintis kaip dabar kartais reikalaujama „iš viešosios erdvės pašalinti krikščioniško tikėjimo ženklus“, ženklus to krikščioniško tikėjimo, kuris per 600 metų formavo ir vienijo įvairias gentis į vieningą Lietuvos valstybę, o sunkiais istorinių išbandymų metais mūsų krašto žmonėms buvo dvasinės atramos ir tvirtybės bei ištikimybės šaltinis, kilniai, humaniškai Tėvynės ir tautos meilei.

Daugelio žmonių širdyse ir šiandien ta tuomet išsiskleidusi Lietuvos žmonių vienybė yra giliausias ilgesys ir troškimas. Kaip gera, kad ir šiandien bendro Tėvynės gėrio siekdami būtų vieningi šių dienų Lietuvos žmonės, nepaisant jų įvairovės, partinės priklausomybės, kad visi savo troškimų viršūne laikytume ne asmeninius ar atskirų grupių interesus, o bendrą tiek dvasinę, tiek materialinę visų mūsų piliečių gerovę. Kad visi, t.y. kiekvienas, stengtumės pagal savo galimybes ir turimą valdomą nuosavybę prisidėti prie bendros visų mūsų Lietuvos žmonių gerovės. Sausio 13 dienos minėjimai tiek prasmingi ir reikšmingi, kiek mes tuose renginiuose dalyvaudami kiekvienas atliksime šioje srityje sąžinės tyrimą, kaip anksčiau kad sakydavome – sąžinės sąskaitą. „Geresnio paminklo didvyriams nebus kaip vykdymas jų idealo“.

Kita mintis, kuri dalyvaujant šiuose minėjimuose nuskamba mūsų širdyse, kad sausio 13-osios įvykiai Naujausių laikų Lietuvos istorijoje yra labiausiai Lietuvą viso pasaulio mastu išgarsinę įvykiai – mūsų žmonių vienybė, susitelkimas ir ištvermė siekiant kilnių dalykų, o ne vėlesnių laikų mūsų visuomenės susiskaldymas, tarppartinės rietenos – kai jos vyksta tokioje mažoje tautoje ir valstybėje kaip Lietuva – platesniu – pasauliniu mastu mažai ką domina. Mes galime būti reikšmingi, būdami vieningi ir siekdami kilnių tikslų, kaip aną sausio 13-ąją.

Šiemet Žemaičių žemės krikščionys mini Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tuomet plačiai Europos kontinente nuskambėjo ne tik žemaičių, bet ir Lietuvos vardas. Vėlyvą 1413 metų rudenį du mūsų krašto valdovai, Algirdaičių lyderis, ir jau Lenkijos karaliumi tapęs Jogaila (Vladislovas) ir Kęstutaičių lyderis Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas (Aleksandras) Kaune sėdo į mažą laivelį ir, plaukdami Nemunu ir po to Dubysa, pasiekė Žemaičių žemės glūdumą... Prieš tai per du kartus (t.y. 1394-1398 ir 1411-1413 metais) į Žemaitiją (dar juridiškai kryžiuočiams priklaususią) Vytautas atsiuntė kunigus, daugiausia Pragos universitete teologijos mokslus baigusius ir jau pramokusius lietuvių kalbos, kad padėtų žemaičiams pasiruošti krikštui... Po Žalgirio pergalės, tais minėtais 1413-aisiais, turėdami laisvesnes rankas (juridine prasme), minėti valdovai patys atvyko į Žemaitiją vadovauti pirmai žemaičių krikštijimo akcijai... Tuomet iš keleto tūkstančių pakrikštytų žemaičių Vytautas atrinko 60-ties kilmingų vyrų delegaciją ir ją pasiuntė į 1414 metais prasidėjusį tarptautinį bendraeuropinį forumą – Konstancos bažnytinį Susirinkimą. Jame dalyvavo ne tik Bažnyčios dignitoriai, bet ir beveik visų Vakarų Europos valstybių vadovai, jų atstovai ar net delegacijos. Žemaičių delegacija tam Europiniam forumui pristatė garsųjį žemaičių skundą, kartu ir prašymą – prašydami tarptautiniu mastu pripažinti teisę, kad žemaičių pasirinkti valdovai Vytautas ir Jogaila, o ne Vokiečių ordinas yra ir būtų žemaičių valdovai, t.y. pripažinti žemaičiams teisę patiems pasirinkti, kas juos valdys, vadovaus ir atstovaus, be to, prašė atsiųsti Bažnyčios aukščiausios vadovybės įgaliotus vyskupus, – žemaičių pageidaujamus – Vilniaus ir Lvovo ganytojus pabaigti žemaičių krikštijimą ir įsteigti žemaičių atskirą vyskupiją, tiesiogiai pavaldžią Romos popiežiui ir nepriklausomą nuo svetimų kraštų bažnytinių centrų. Konstancos Susirinkime svarstant šį žemaičių kreipimąsi vyko plati diskusija apie tautų teisę pačioms pasirinkti sau valdovus, kurti suverenias nacionalines valstybes bei bažnytines struktūras. Šią Konstancos Susirinkime vykusią diskusiją, kaip tik sausio 13-osios įvykių ir sovietinės imperijos subyrėjimo kontekste, 1995 m. spalio 5 dieną minint Jungtinių Tautų organizacijos įsteigimo 50-ties metų sukaktį, minėjo popiežius Jonas Paulius II. Taip ta graži vienybės ir susitaikymo mūsų valdovų Jogailos ir Vytauto manifestacija tapo įžanga Lietuvos ir žemaičių įsijungimo į Europos valstybių bendriją prieš 600 metų ir jos aidas per sausio 13-osios įvykius Jono Pauliaus II lūpomis rado atgarsį ir svarbiausiame XX a. pabaigos tarptautiniame forume.
Baigdamas norėčiau priminti popiežiaus Jono Pauliaus II du svarbius palinkėjimus mūsų tautai, išsakytus 1987 m. laiške Lietuvos vyskupams minint Lietuvos t.y. lietuvių aukštaičių krikšto 600-tąsias metines:

„Krikštas jūsų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, į tą “krikščioniją”, kuri nulėmė šio žemyno likimą, kuri sudaro patį brangiausią bendrą paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai, ugdyti pažangai ir tikrajai laisvei. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į tą kultūrinio persiformavimo srovę, kuri prasidėjo to amžiaus Europoje, į kultūrinę srovę, kuri buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiam, kurie iš tikėjimo sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams.

Reikšmingas yra faktas, kad šalia Bažnyčios, į kurią įsijungiame per krikštą, kita apsigynimo tvirtovė lietuviams buvo šeima: taip, krikščioniškoji šeima, toji tikra “namų židinio Bažnyčia”, tvirtai įsišaknijusi tikėjimo vertybėse, kuri gyvena meile, auka, tarpusavio pasiaukojimu. Jūsų Tėvynėje krikščioniškoji šeima visada sugebėjo likti ištikima savo pašaukimui priimti, saugoti ir perduoti vaikam brangiąją “Krikšto” dovaną, tokiu būdu tapdama “pilnutinio žmogiškumo mokykla”.

Bažnyčia ir šeima, nors tarp daugelio sunkenybių ir kliūčių, įstengė išlaikyti gyvą tikėjimą ir gyvą kultūrą. Tai jų dėka tauta neprarado savo tapatybės ir savo sąmonės. Taip pat ir šiandien, kai laikai daugeliu atžvilgiu nėra palankesni negu praeityje, Bažnyčia ir šeima ištikimai saugoja tą šventą ir neliečiamą turtą. Šeima yra didžiųjų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių šventovė: sąžinės laisvės, žmogaus asmens orumo, tėvų paveldo, kultūrinės tradicijos ir moralinės energijos išteklių, kurie slypi šiose vertybėse ir kuriuose yra sudėtos ateities viltys.“ Taip rašė Jonas Paulius II lietuviams dar sovietinės priespaudos metais, visai ne šiandieninių ideologinių batalijų kontekste. Tačiau tai ir mūsų šiandieninėje situacijoje reikšmingi priminimai ir paskatinimai.

Norėčiau palinkėti, kad kaip prieš 600 metų Vytauto ir Jogailos po ilgų nesantaikos metų atnešė palaimingų vaisių mūsų krašto žmonėms, taip šie tradiciniai sausio 13-tosios minėjimai, taip ir žemaičių krikšto jubiliejaus šventimas vienytų kilnių tikslų siekti visų grupių bei partijų žmones. Kviečiu visus dalyvauti žemaičių krikšto jubiliejaus šventėje žemaičių žemėje. Ačiū už dėmesį. 

2013 01 13

aukštyn