į pirmą puslapį

Kronika

Spalio 21 d. Sekmadienį Šv. Mišiose Lietuvos vyskupai kviečia dėkoti Dievui už Popiežiaus Pranciškaus vizitą mūsų krašte. Vysk. Kęstučio Kėvalo mintys rengiantis Šv. Mišioms su Šv. Tėvu Kauno Santakoje
Paskelbta: 2018-10-19 22:20:00

1.      Netrukus visi tapsime istorinio įvykio Lietuvoje liudininkai. Čia Kaune, Santakos parke, popiežius Pranciškus aukos šventąsias Mišias. Tai nuostabi dovana mūsų Tėvynei Lietuvai, šiemet švenčiančiai atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 100 metų jubiliejų. Tai brangus pastiprinimas Bažnyčiai Lietuvoje, kuri šiemet mini Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, atvaizdo 300 metų vainikavimo jubiliejų. Tai brangi dovana kiekvienam iš mūsų, kurie tampame nuostabaus susitikimo liudininkai. Vyriausias Bažnyčios ganytojas, Švento Petro įpėdinis, – mes dar jį vadiname Kristaus vietininku žemėje, – atvyko pas mus. Neįtikėtina! Nuostabu! Didinga!

 

Pernai lapkričio 8 dieną piligrimų grupė iš Lietuvos dalyvavo popiežiaus bendrojoje audiencijoje. Ir staiga siurprizas! Popiežius jį sveikinantiems lietuviams taria: „Mačiau sapne angelą, kuris mane kvietė į Lietuvą!“ Koks džiaugsmas aplankė mūsų širdis! Šiomis dienomis pildosi popiežiaus sapnas. Pasak maldos žodžių, „lūkesčius pranoko tikrovė“ Angelas neklydo. Mūsų kraštas sulaukė brangaus svečio popiežiaus Pranciškaus, o jis gi vadovauja 1 milijardo ir 200 milijonų katalikų bendruomenei visame pasaulyje.

 

2.      Antrą kartą Lietuvos istorijoje popiežius atvyksta pas mus. Šioje vietoje, kur mes esame susirinkę, lygiai prieš 25 metus rugsėjo 6 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias. Jose popiežiaus pasakyti žodžiai yra aktualūs ir šiandien: „Atsiųsk Šventąją Dvasią – ir atnaujink žemės veidą!šis kreipinys, – sakė Jonas Paulius II, – itin svarbus šiuo metu, kai jūsų žemės sūnūs ir dukterys, taip pat ir kaimyninės broliškos tautos, jaučia būtiniausią poreikį iš pagrindų atnaujinti savo visuomeninį, šeimų, asmeninį ir tautinį gyvenimą.“ Šis kreipinys vėl svarbus šiandien. Atsiųsk Šventąją Dvasią! Atsimenu tą rytą Kaune. Mes, seminaristai, kėlėmės anksti. Džiaugsmo jaudulys buvo apėmęs širdis. Ir štai per pusryčius prie manęs priėjo vienas iš seminarijoje dirbusių kunigų ir sako: „Broli, gal galėtum į vaizdajuostę įrašyti Mišių transliaciją?“ Prisimenu, kad išgirdus šį sakinį žemė susvyravo. Ar tikrai jis to manęs prašo? Juk tai reiškia, kad aš, atsiskyręs nuo visų kitų 200 seminaristų, einu į kambarį ir sėdžiu vienas. O juk visi mano draugai su didžiule minia iš visos Lietuvos džiaugsmingi eina švęsti Mišių.

 

Įvairiausių tamsių minčių atėjo į galvą. Viešpatie, gal Tu nenori, kad aš būčiau kunigas, kad čia pasodinai mane ant sofos? Gal man nepriklauso būti prie šio altoriaus? Į mano gimtąjį miestą Kauną atvyko popiežius, o aš negaliu jo pamatyti. Atsidaręs kambario langą, iš Santakos girdėjau popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius. Buvo liūdna ir graudu. Ir tada atsitiko kai kas netikėto.

 

3.      Šv. Mišių pabaigoje televizijos komentatorius tarė: „Popiežius Jonas Paulius II dabar eis į Kauno kuriją susitikimui su vyskupais ir pietums.“ Staiga mintis: palaukit! Čia kurija, o čia aš? Tai ir aš einu! Pašokęs nubėgau prie vartelių, skiriančių Kuriją ir seminariją. Ir ką jūs manote? Apsuptas garbių dvasininkų ir žurnalistų ateina pats Jonas Paulius II. Ta akimirka tapo viena įsimintiniausių mano gyvenime. Buvau pristatytas, kad esu seminaristas, ir popiežius pasveikino mane. Po keleto savaičių iš Vatikano fotografo gavau nuotrauką su Šventuoju Tėvu. Rodžiau savo draugams seminarijoje klausdamas: gal kas iš Jūsų turite tokią nuotrauką su Jonu Pauliumi II? Jau tada pradėjau suvokti, kad Dievas mėgsta humorą, mėgsta siurprizus. Jis mėgsta nustebinti.

 

4.      Brangieji, tą patį galima pasakyti ir apie šį popiežiaus vizitą Baltijos kraštuose. Pranciškus mėgsta siurprizus. Pagal Bažnyčios mastą, esame vienos mažiausių katalikų bendruomenių pasaulyje. Kaip sakė Estijos apaštališkasis administratorius vyskupas Philippeʼas Jourdanas, popiežius Pranciškus aplankys pačią mažiausią katalikų grupę, iki šiol buvusią jo kelionėse. Taip, popiežius dažnai kalba apie ėjimą į pakraščius, į periferiją. Dabar jis pats tai asmeniškai daro. Popiežius, kviesdamas Bažnyčią leistis į susitikimo nuotykį, pats į jį leidžiasi. Koks didis pastiprinimas mums šis mūsų vyriausiojo ganytojo pavyzdys. Kaip gera matyti jo pavyzdį aplankant mus, pasaulio mažuosius. Tai drąsina ir mus eiti pas tuos, kurie maži, užmiršti ir vargstantys. Esame Vakarų pasaulio pakraštys, bet šiuo popiežiaus aplankymu esame pastebėti, išaukštinti. Taigi, dėmesio, – kadangi popiežius yra pas mus, nesame pasaulio periferija. Esame tauta, kurią Viešpats nutarė aplankyti. Mes tikime, kad Jis mus lydi per istoriją. Jis mus drąsino kuriant savo valstybę, įkvėpė per Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje nenustoti garbinti Jos Sūnų. Prieš 100 metų Jis mums padovanojo pasitikėjimą kurti nepriklausomą valstybę ir buvo su mumis, kai mus ištiko kryžiaus dalia okupacijos ir trėmimų į Sibirą metais.

 

5.      Kai link mūsų žengė okupacinės kariuomenės, niekas mums negalėjo padėti, tik mūsų tikėjimas, kad po neteisybės ir išbandymų išauš prisikėlimo rytas, kad laisvė triumfuos ir tiesos žodis nugalės. Šis tikėjimas mus išgelbėjo. Mes jo galią patyrėme, kai stojome susikabinę rankomis į Baltijos kelią ir kai giedojome „Marija Marija“ aplink laužus susibūrę prie Aukščiausiosios Tarybos 1991-ųjų sausį. Iš kur ta viltis, kad viskas baigsis pergale ir išauš laisvės rytas? Iš kur ta drąsa stoti prieš tankus ginant Televizijos bokštą? Taip, mes esame krikščionys ir pažįstame Jėzaus kelią bei žinome Jo pažadą „Nebijokite – aš nugalėjau pasaulį.“

 

6.      Šv. Jonas Paulius II, kalbėdamas čia Kaune, susitikime su jaunimu Dariaus ir Girėno stadione, priminė kryžiaus galią vesti į pergalę. Jis sakė: „Jeigu žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir jei tas paveikslas ir panašumas sutvirtintas Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, taigi taip pat kas skausmingiausia – žmogiški kentėjimai, ką išgyvename kartu su likimo nuskriaustaisiais, – taip pat ir čia galime rasti pilnutinį atsakymą į savo klausimus. Jeigu Dievo Sūnus priėmė kryžių, taigi ir mūsų kryžiuose – žmogiškuose, lietuviškuose, jaunatviškuose ir senatvės kryžiuose – slypi paslaptis, išganinga paslaptis, kurią apreiškia Viešpats Jėzus Kristus. Ir tai yra jūsų tikėjimo gyvastingas paveldas, sukauptas lietuviško tikėjimo amžiais, krikščionių tikėjimo amžiais. Noriu palinkėti vyresniajai kartai sugebėti perteikti tą tikėjimą jaunimui. Bet taip pat norėčiau palinkėti ir jaunimui naujai priimti tą tikėjimą ir dalytis juo su vyresniąja karta. Taip šis išganingas apsikeitimas tikėjimu ir Evangelija tarp skirtingų kartų sudarys jūsų tėvynės, krikščioniškos Lietuvos, gyvenimą.“ 

 

7.      Mieli lietuviai, mes savo istorijoje esame pabandę Jėzaus gyvenimo kelią. Kaip mūsų Mokytoją, ir mus buvo ištikęs kryžiaus išmėginimas. Mūsų tautai teko įsijausti į svarbiausią krikščioniškojo tikėjimo slėpinį – Velykas. Po kryžiaus nakties išaušo Velykų – Kristaus Prisikėlimo rytas. Dabar mes turime žinią pasauliui. Mes tarsi pakartojome Jėzaus istoriją ir tapome liudininkai, kaip svarbu nepasiduoti blogiui, prievartai ir tironijai. Tai galingiausia žinia pasauliui, kurią mūsų tauta gali priminti ir dovanoti pasauliui. Tam mums reikia drąsos! Popiežius Pranciškus atvyko pas mus sustiprinti ir priminti, kad iš Kryžiaus pergalės gimsta Viltis. Jis nori mus padrąsinti nenusiminti ir neišsivaikščioti laisvės projekto pusiaukelėje. Popiežius Pranciškus yra vilties stiprinimo profesionalas. Jis kone visus praeitus metus kalbėjo VILTIES tema. O gi mes, pasak šv. apaštalo Pauliaus, „esate išgelbėti viltimi“. Kaip mums šiandien reikia iš naujo atrasti tą vilties galią, kuri degė mūsų širdyse, kai atkūrėme savo laisvę ir 1918 metais, ir 1990-aisiais!

 

8.      Mes įveikėme išorinę okupaciją, nes labai tikėjome, kad išauš laisvės rytas. Mes labai vylėmės, kad tai įmanoma. Šiandien tas rytas išaušo. Bet mums reikia dar vienos aušros: įveikti kitą – būtent vidinę okupaciją, kuri pasireiškia nepasitikėjimu, pavydu, išdidumu, susireikšminimu. Ši vidinė okupacija neleidžia išsiskleisti bendrystės džiaugsmui. Mūsų Tėvynė laisva, o kaip mūsų laisvė kitam žmogui dovanoti gerą žodį, paguodą, pagalbą? Šiandien Viešpats siunčia mums pačių stipriausių vaistų – Kristaus vietininko žodį ir jo padrąsinimą. Ar mes pasiruošę įsiklausyti ir priimti? Ar pasiruošę patikėti Jėzaus mums duotu ženklu – popiežiaus Pranciškaus atvykimu į mūsų Tėvynę? Jei taip, didi ateitis laukia mūsų krašto, mūsų mylimos Tėvynės.

 

9.      Šiandien patiriame, kad esame viena didelė šeima. Kas gi mes čia tokie: mes esame šeimos, bičiuliai, draugai, pažįstami, mes esame vieno krašto, mūsų brangios Tėvynės Lietuvos vaikai. Mums visiems yra svarbūs panašūs dalykai. Mes norime pagarbių santykių, mylinčių širdžių, jaukių namų, gražių mūsų miestų gatvių, mes norime saugios ir laisvos Tėvynės! Ir žinote, mes visa tai galime turėti. Pirma, kol šis troškimas gimė mūsų širdyse, jį Dievas mums įkvėpė. Jis mus pakvietė į šį pasaulį dalyvauti nuostabiame Jo meilės projekte. Jis pats atėjo mūsų aplankyti Viešpaties Jėzaus Kristaus Asmenyje ir parodė, kaip stipriai žmogus pajėgia mylėti. Įmanoma taip mylėti, kad gali už kito žmogaus ar tautos gerovę atiduoti net savo gyvybę. Tai Jėzaus gyvenimo esmė. Jį sekė tiek daug mūsų brolių ir seserų savo gyvenimu. Jie panašiai atidavė net savo gyvybę, kad mes turėtume laisvę, nes sekė meilės mokytoją Jėzų Kristų. Jie tai galėjo padaryti, nes tikėjo, kad „Kristus Jėzus yra mūsų viltis“. Ar mes, šiandienos Lietuvos vaikai, esame pajėgūs tęsti šį drąsios meilės projektą? Taip! Dievas mumis tiki. Dievas mums dovanoja įkvėpimą. Jis būtų siuntęs popiežių Pranciškų į kitą kraštą, jei nepasitikėtų mumis. Mums reikia padrąsinimo! Ir mes šiandien šiuos vilties žodžius išgirsime. Mums kalbės Dievo pranašas, kuris atvyko mūsų sustiprinti. Jis atvyko sustiprinti mūsų vilties.

 

10. Viltis yra žmonių bendrystės klijai. Viltis suvienija žmones į tautą, į visuomenę, suburia bendriems didiems projektams. Prieš šimtą metų būtent viltis mūsų kraštą atvedė į laisvę ir nepriklausomybę. Iš kur mūsų Nepriklausomybės Akto signatarai sėmė pasitikėjimo, kad nuostabus jų užmojis bus sėkmingas? Juos įkvėpė viltis, kad įmanoma čia, Lietuvoje, sukurti laisvą ir demokratišką visuomenę. Taigi, demokratija be vilties neišsilaiko. O viltis yra pasitikėjimas Dievu, kitu žmogumi ir savo valstybe. Viltis pasireiškia pagarba kitam žmogui. O pagarba kyla iš vilties, kad pasaulis yra ne „džiunglės“, kur išlieka tik stipriausi, – pasaulis yra Dievo meilės kūrinys! Štai tokia viltis kuria žmonių pagarbos vienas kitam visuomenę. Viltis įkvepia tokį gyvenimo kartu būdą, kai nutariame vieni kitus gerbti net esant skirtingiems įsitikinimams. Gerbti, nes kitas žmogus taip pat yra Dievo paveikslas kaip ir aš. Gerbti, nes to žmogaus atėjimo į šį pasaulį norėjo mūsų Kūrėjas ir mūsų visų Tėvas. Kiekvienam iš mūsų Dievas padovanojo unikalų pašaukimą, misiją. Jis nori, kad bendradarbiaudami kurtume meilės ir pagarbos visuomenę. Tam reikia pasitikėjimo vieni kitais. Tam reikia vilties, kad mums būtų įmanoma matyti Dangaus Tėvo planą mums.

 

11. Kaip tą viltį gauti, kur jos ieškoti? Viltis pirmiausia yra Dievo dovana. Ją gauna žmogus, atsiveriantis Dievo slėpiniui. Vilties negalima įsikalbėti. Įsikalbėta viltis yra dirbtinė ir kelia nusivylimą. Širdį viltimi uždega malda. Viltis kyla iš santykio su Dievu. O tam, kad šį santykį turėčiau, turiu dovanoti laiko maldai. Turiu dalį savo brangiausio ištekliaus – būtent savo laiko – dovanoti draugystei su Dievu. Ar sekasi dovanoti laiko Dievui? Pvz., skirti bent vieną valandą šv. Mišioms sekmadienį? Skirti laiko kasdienei maldai, Šventojo Rašto skaitymui, adoracijai? Kai muzikos mokykloje mokiniai mokosi groti ir paprasčiausią kūrinį, jie valandų valandas turi praleisti grodami gamas, dėliodami natas ir taktus. Taip pat yra ir su mūsų malda, o iš maldos praktikos ateina maldos vaisiai. Čia mes visi turime ką veikti, turime namų darbų. O tada ateina Dievo malonė. Žmogus tampa pajėgus dovanoti kitam džiaugsmą ir viltį.

 

12. Tik iš maldos kyla bendrystė ir su Dievu, ir su kitais žmonėmis. Iš maldos kyla gebėjimas kitam žmogui dovanoti džiaugsmą, viltį ir paguodą. Šiandien mums tai dovanoja popiežius Pranciškus. Jis gyvena bendrystėje su Dievu, todėl gali mums dovanoti paguodą ir viltį. Šiandien šioje džiaugsmingoje minioje galėsime patirti, kaip žmogus, gyvenantis viltimi, dovanoja save. Tai mūsų popiežius Pranciškus. Jis atvyko sustiprinti mūsų tautos bendrystės, to nuostabaus išgyvenimo, kad esame viena didelė šeima – didelės po visą pasaulį pasklidusios Bažnyčios šeima. Tegul mūsų malda šiandien uždega širdyse viltį, o ji tesustiprins mūsų bendrystę. Tegul popiežiaus atvykimas padrąsina mus dovanoti savo laiko Dievui, taip atrasti viltį ir taip sustiprinti savo gebėjimą neužsidaryti vieniems nuo kitų. Teįkvepia ši šv. Mišių auka tą nuostabią meilės galią, kuri sustiprina mūsų širdis gebėjimui duoti džiaugsmo kitam. Mūsų gyvenimas turi tapti palaiminimu kitam žmogui! Teįkvepia popiežius Pranciškus mus savo atvykimu, savo palaiminimu. Tesustiprina šv. Mišių malda drauge su Šventuoju Tėvu mūsų gyvenime džiaugsmą, kad „Kristus Jėzus – mūsų viltis.“

aukštyn