į pirmą puslapį

Kronika

Birželio 1 d. Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo pastoracinis laiškas
Paskelbta: 2018-06-01 19:22:48

 2018 06 01

Šv. Justino Kankinio, Telšių vyskupijos Dangiškojo Globėjo, šventė

 
Brangūs broliai kunigai,
Mieli broliai ir seserys,
 

gyvename ypatingu laiku ir Bažnyčiai, ir mūsų Tėvynei Lietuvai: švenčiame Trakų Dievo Motinos - Lietuvos Globėjos - metus, 100 metų Laisvės ir Nepriklausomybės jubiliejų bei su džiaugsmu laukiame Popiežiaus Pranciškaus vizito šių metų rugsėjo mėnesį. Graikų kalboje žodis „laikas“ turi dvi prasmes: chronos ir kairos. Tai laikas kaip tekančios mūsų valandos, dienos bei metai ir laikas kaip proga, galimybė ar malonės akimirka. Kokiu laiku gyvename šiandien? Žvelgdami į šiuos metus negalime nepastebėti, kad tai yra progos ir malonės laikas.

 

Popiežiaus Pranciškaus vizitas į Lietuvą nėra skirtas tik įvykiams rugsėjo 22-23 dienomis Vilniuje ir Kaune. Šv. Tėvo apsilankymo tikslas – suteikti mūsų kraštui naują evangelizacijos galimybę tikėjimo malonės atnaujinimui bei išjudinti mumyse esančias galimybes plačiai pastoracinei veiklai. Koks galėtų būti mūsų išsikeltas tikslas šiam atsinaujinimui, kurio rezultatu galėtume džiaugtis ir po popiežiaus Pranciškaus kelionės į Lietuvą? Daugiau žmonių, ypač jaunimo, lankančių sekmadienio Šv. Mišias – tikslas galėtų būti štai toks! Išsikeltas konkretus tikslas koncentruoja veiklą, ją įvertina ir leidžia žinoti, kur link judame. Tikslas pagausinti žmonių, sekmadieniais ateinančių švęsti Eucharistiją, skaičių apima ir tuos, kurie yra nutolę nuo bažnyčios, ir tuos, kurie kažkada gavę įkrikščioninimo sakramentus šiandien yra atšalę ir atitrūkę nuo jos gyvenimo. Mums Lietuvoje popiežiaus Pranciškaus raginimas „eiti į pakraščius“ apima paieškas tų brolių ir seserų, kurie mažai pažįsta Kristų, ir tų žmonių, kurie priklauso bažnyčios šeimai, bet jų širdys apsunkusios nuo įvairių rūpesčių. Šv. Tėvo vizitas galėtų mums būti puikus pastoracinis instrumentas šiam tikslui siekti ir pagalba kviečiant mūsų tikėjimo šeimos narius į intensyvesnį Eucharistijos šventimą.

 

Esu dėkingas broliams kunigams, kurie nuoširdžiai atsiliepė į iniciatyvą šiais metais išrinkti ar atnaujinti parapijų pastoracines tarybas, kurios skirtos teikti pagalbą ir kunigui, vadovaujančiam parapijai, ir pačiai bendruomenei. Pastoracinės tarybos gali tapti puikiu parapijos senatu, kuriame svarstomi patys aktualiausi bendruomenės klausimai ir drauge ieškoma atsakymų. Jos balso reikia ir sprendžiant materialius parapijų iššūkius, ir nagrinėjant pastoracinius klausimus, pavyzdžiui, kaip patraukti daugiau jaunimo į Šv. Mišias, kaip padėti mūsų šeimoms, kaip sustiprinti suaugusiųjų katechezę ar įgalinti „Carito“ tarnystę. Kiekvienas turime skirtingas dovanas, bet tos pačios Dievo Dvasios esame jungiami į vieną tikslą – bendrystės kūrimą.

 

Galime pasidžiaugi, kad dar turime gausų būrį jaunimo, kuris priima pirmosios Šv. Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Tačiau mums turi vis labiau rūpėti, kokiu būdu šis jaunimas bažnyčios bendruomenėje išliks, norės čia ateiti, atras čia savo namus. Aišku, kad reikia kurti jaunimui draugiškas erdves, klausytis jų lūkesčių, išsakomų bažnyčiai, ir padėti jiems augti tikėjime. Jaunimo pastoracija yra ypač reikli naujoms formoms, tikėjimo autentiškam liudijimui ar tiesiog paprasčiausiam buvimui su jaunimu. Šiais metais jaunuoliams, besirengiantiems Sutvirtinimo sakramentui, surengėme rekolekcijų dieną ar išvykos savaitgalį. Atrodo, dalyviai labai gerai įvertino šią mūsų iniciatyvą ir atvykę patyrė, kad buvimas drauge, dalinimasis tikėjimu yra labai svarbi krikščioniškojo tikėjimo sudedamoji dalis kaip ir žinios apie tikėjimą. Labai drąsinu brolius kunigus ir parapijų pastoracines tarybas jau pirmųjų posėdžių metu planuojant naujus pastoracinius metus drauge ieškoti būdų, kad Sutvirtinimo sakramentui besirengiantys jaunuoliai turėtų galimybę išvykti į sutvirtinamųjų savaitgalį. Ieškokime drauge būdų, lėšų ir naujų vietų jaunimo pastoracijai, o ypač jaunuolių bendraamžių, kurie galėtų būti mūsų bendradarbiai ir kartu su katechetais metų eigoje vesti katechezes ir iš anksto numatytus sutvirtinamųjų savaitgalius.

 

Praėjusiais metais visoje Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti Katechumenato programa. Ji skirta suaugusių katechezei, kurios pastaruoju laiku dar labai stokojame. Mūsų vyskupijoje buvo nutarta, kad kiekviena parapija, kur gyvena kunigas, vykdytų šią programą ir įtrauktų į ją ne tik tuos asmenis, kurie prašo krikšto, bet ir tuos, kurie nori pagilinti tikėjimą dabar jau kaip suaugę žmonės. Labai raginu į katechumenato programą kviesti ir tėvus, kurie savo vaikus leidžia į Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo sakramento katechezę. Pastebimas reiškinys, kad nemažai tėvų atsiriboja nuo vaikų ir jaunimo pasirengimo įkrikščioninimo sakramentams. O juk bažnyčios teikiama pagalba turėtų tik papildyti tėvų katechezę jų vaikams, nes jie yra pirmieji savo vaikų įvesdintojai į tikėjimo praktiką. Įtraukdami tėvus į suaugusių katechezės programą padėsime visai šeimai drauge augti brandžiame tikėjime.

 

Mūsų vyskupijos šeimos centro pastoracija yra sudaryta iš trijų pagrindinių veiklos sričių: pagalbos sužadėtiniams rengiantis Santuokos sakramentui, šeimos palaikymo programos ir pagalbos šeimoms, išgyvenančioms sunkumus. Dėkoju broliams kunigams, praėjusiais metais atsiliepusiems į iniciatyvą pakviesti bent vieną porą iš savo parapijos bendruomenės, kuri galėtų savanoriauti rengiant sužadėtinius santuokai. Grupė porų pasirengė ir įsijungė į mūsų vyskupijos šeimos pastoraciją: veda sužadėtiniams kursus su dėkingumu širdyje, kad buvo kunigo pastebėti, pakviesti ir tapo Evangelijos bendradarbiai. Taip jūs pakartojote Jėzaus kvietimą, kai Jis eidamas palei Galilėjos ežerą kvietė paprastus žvejus neįtikėtinai misijai. Ir šiemet prašau Jūsų, broliai, dar kartą pakartoti šį nuotykį ir išdrįsti pakviesti bent vieną jūsų parapijos porą įsijungti į sužadėtinių santuokai rengėjų gretas ar į kitas šeimos centro organizuojamas programas. Tai gailestingumo tarnystė svarbiausiai mūsų bendruomenės daliai – šeimai.

 

Neseniai Lietuvos Vyskupų Konferencija patvirtino Lietuvos„Carito“ strategines 2018–2022 m. gaires, kuriomis jau dabar esame kviečiami vadovautis. Šios gairės iš naujo mums primena enciklikos „Deus Caritas Est“ įžvalgas, kad giliausia Bažnyčios prigimtis reiškiasi trejopa užduotimi: Dievo žodžio skelbimu, sakramentų šventimu ir gailestingosios meilės tarnyba. Šios užduotys viena kitą sąlygoja ir negali būti viena nuo kitos atskirtos. Gailestingoji meilė Bažnyčiai nėra savotiškas socialinės pagalbos darbas, kurį būtų galima palikti ir kitiems, bet yra neatsiejama nuo jos prigimties, būtina jos pačios esmės išraiška (nr. 25). Taigi, situacija, kai „Carito“ veiklos mūsų parapijose sumenksta ar sunyksta, reiškia, kad mums šios giliausios Bažnyčios prigimties dėmenų nepavyksta išlaikyti kartu. Lietuvos „Caritas“ yra pasiruošęs mūsų vyskupijai ir mūsų parapijoms padėti. Tačiau ir mums patiems - per mūsų bendruomenių įgalinimą padėti vargstančiam žmogui - reikia ieškoti naujų galimybių stiprinti „Caritas“ identitetą parapijoje. Bažnyčia yra organizacija ir jos veikimas gailestingumo darbams turi būti gerai organizuotas, nes tai pirmiausia yra Evangelijos liudijimas, o ne „užklasinė” socialinė veikla. O Evangelijai liudyti reikia mokytis „išeiti į pakraščius“.

 

Enciklika „Evangelii Gaudium“ popiežius Pranciškus mus kviečia į „misionieriškos pakraipos pastoraciją” (nr. 33) sakydamas: „Visus kviečiu drąsiai ir kūrybiškai iš naujo apmąstyti savo atitinkamos bendruomenės tikslus, struktūras, evangelizacijos stilių ir metodus.” Šiuo tikslu šiemet pabandėme „Palaiminimų Sekmadienių” iniciatyvą Telšiuose. Galbūt ją galėtume tęsti ir platesniame vyskupijos kontekste? Toliau mąstykime drauge ieškodami naujų būdų ir atpažindami, kaip Viešpats šiandien nori prakalbinti savo Tautą. Šie metai Lietuvoje, rengiantis Popiežiaus vizitui, yra nauja nuostabi proga tikėjimo pajėgų mūsų Tėvynėje atnaujinimui bei stiprinimui. Padedami mūsų bendruomenėse gyvenančių brolių ir seserų, išnaudokime šį laiką naujai atrasti Kristų!

 

Teužtaria mus mūsų vyskupijos Dangiškasis Globėjas Šv. Justinas, o Mergelė Marija, šiais ypatingais metais prisimenama kaip Trakų Dievo Motina ir Lietuvos Globėja, tesaugo mus ir mūsų mylimą kraštą Jos Sūnaus žadėtai Dangaus Karalystei!

+Kęstutis Kėvalas
Telšių vyskupas
aukštyn