į pirmą puslapį

Kronika

Telšių vyskupo JONO BORUTOS SJ VELYKINIS ŽODIS (2017)
Paskelbta: 2017-04-12 16:14:12

Mieli Broliai Seserys!

2016 m. spalio 19 dieną ryto Mišių homilijoje popiežius Pranciškus, komentuodamas tą dieną skaitytą prieš mirtį rašyto šv. apaštalo Pauliaus Antrojo laiško Timotiejui ištrauką, kalbėjo: „Geras sielų ganytojas nesivaiko galios ir turtų, bet visada yra su Jėzumi. Gero sielų ganytojo Jėzus neapleidžia; taip pat ir senatvėje, ligoje ir kančioje Jėzus visada yra su juo.

„Esu vienas, kaip elgeta, visų paliktas ir persekiojamas.“ Tačiau tai rašo didysis apaštalas Paulius – tasai, kuris girdėjo Viešpaties balsą, kurį pats Viešpats Jėzus pašaukė! Jis keliavo iš vienos vietos į kitą, daug iškentėjo dėl Jėzaus Evangelijos; jis padėjo apaštalams suprasti, jog Viešpats norėjo, kad ir pagonys priklausytų Bažnyčiai; jis buvo įkopęs į tokias dvasines aukštumas, kurių niekas anksčiau nebuvo pasiekęs. Dabar šį didįjį Paulių matome mažame kambarėlyje Romoje, laukiantį kuo baigsis Bažnyčioje vykstanti kova tarp judaizmo šalininkų šaltumo ir jam ištikimų mokinių. Taip baigiasi didžiojo Pauliaus gyvenimas – liūdesyje; be nuoskaudos ir kartumo, bet su vidiniu liūdesiu“.

Popiežius priminė ir kitus panašius pavyzdžius: Joną Krikštytoją – nukirsdintą kalėjime dėl šokėjos užgaidos ir paleistuvės keršto; Maksimilijoną Kolbe – tiek daug nuveikusį Bažnyčiai ir mirusį badu lagerio celėje. Taip miršta kankiniai. Tačiau jų mirtimi viskas nesibaigia. Kaip sakė vienas pirmųjų amžių teologas, jų kraujas yra naujų krikščionių sėkla.

„Šitaip miršta kankiniai, Jėzaus liudytojai; jie yra kaip grūdai, kurie mirdami, pripildo pasaulį naujų krikščionių. Jei šitaip baigiasi sielų ganytojo gyvenimas, jam galbūt liūdna, tačiau jis nepasiduoda sielvartui, nes žino, kad Viešpats yra su juo. Jei ganytojas savo gyvenime rūpinasi viskuo tik ne jam patikėtais žmonėmis, jei jam svarbu galia, pinigai, įtaka – tai atėjus gyvenimo pabaigai, jis tikriausiai nebus vienas, jis tikriausiai bus apsuptas giminaičių, bet dažnai tokių, kurie tik ir lauks, kad jis greičiau mirtų ir jiems ką nors paliktų“.

Baigdamas tų Mišių homiliją, popiežius kalbėjo: „Kai aš lankau senų kunigų slaugos namus, sutinku šaunių ganytojų, kurie visą savo gyvenimą paaukojo tikintiesiems. Dabar jie paliegę, paralyžiuoti, sėdintys invalido vežimėlyje, bet visada su šypsena veide. Jie nesiskundžia, jie džiaugiasi, nes Viešpats yra su jais. Jie pasitinka mane savo šviesiomis akimis ir klausinėja apie Bažnyčios gyvenimą, apie savo buvusią vyskupiją, apie naujus pašaukimus. Jie iki paskutinės akimirkos yra tikri dvasios tėvai, paaukoję gyvenimą dėl kitų.

Grįžkime prie Pauliaus, – sakė popiežius Pranciškus. Jis savo gyvenimo pabaigoje buvo vienas, kaip elgeta, visų paliktas ir persekiojamas. Tik Jėzus jo neapleido. „Viešpats buvo su manimi”, rašė jis. Geras sielų ganytojas visada tai žino. Jei jis eina Jėzaus keliu, Viešpats bus su jais iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos. Melskimės už gyvenimą baigiančius ganytojus, laukiančius, kad Viešpats juos pasiimtų pas save. Melskimės, kad Viešpats jiems duotų jėgų, kad būtų jiems paguoda ir stiprybė, kad jie žinotų, jog ir ligoje bei vienatvėje Viešpats yra su jais, yra jiems artimas. Viešpats tesuteikia jiems jėgų“.

Tokias svarbiausias problemas šiandieniniame Visuotinės Bažnyčios kontekste mato Popiežius Pranciškus, kurias mes, krikščionys, turėtume sutartinai spręsti taip, kaip jas spręsti mus kviečia visų žmonijos vaikų Dievas. Jis myli mus visus ir nepaiso jokių skirtumų, net susipriešinimų, kurių tiek daug šiandieniniame pasaulyje tarp tautų ir valstybių. Dievas nori, kad ir mes – jo mylimi žmonės – vieni kitus mylėtume, vieni kitus suprastume, viską darytume, kad nesipeštume, bet nuolat ieškotume, kaip įveikti neapykantą, kuri tarp susipriešinusių žmonių ir Dievo vaikų grupių yra įsiliepsnojusi. Juk išstačius adoracijai Švč. Sakramentą tradicinėje maldavimų giesmėje giedame: „Visai žmonijai taiką ir vienybę duoti teikis, meldžiam Tave Viešpatie!“ Klauskime savęs, ar nuoširdžiai šį maldavimą išsakome? Tepaskatina mus šis maldavimas kviesti susipriešinusias puses ieškoti bendro gėrio visiems – ne tik draugams, bet ir tiems, kuriuos laikome priešais... Tik taip veikdami, kalbėdami būsime tikri tikintys krikščionys. Tokį pavyzdį mums paliko Kristus, kuris, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus baisiausia, skaudžiausia mirtimi, meldėsi už savo žudikus ir prašė Dangiškojo Tėvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, nesupranta, ką daro“. Mes, žemaičiai, prieš 600 metų priėmę krikštą, negalime, tarytum dar būtume pagonys, melstis: „Perkūne dievaiti, nebausk žemaitį (nors galbūt kai ką negera padariusį)... Bet bauski gudą kaip šunį rudą“. Tapę krikščionimis, mes tegalime tokiais atvejais melstis: „Tėve, atleisk mums mūsų kaltes ir nuodėmes, kaip ir mes atleidžiame savo vienokiems ar kitokiems kaltininkams“. Kito kelio, siekiant taikos ir gėrio tiek savo kraštui, tiek ir visam pasauliui, nėra. Bet kokių susipriešinimų, konkurencinių batalijų, konfliktų visoms pusėms tik šis kelias neš palaimą. Gerovės visiems, o ne tik saviškiams!

Te kiekvienos Velykų šventės mus skatina krikščioniškai veikti šių dienų pasaulį! Veikti visur, kur tik mes, krikščionys, gyvename ar kur nuvykstame. Visur laikykimės tos mūsų katekizmuose įrašytos, čia, žemėje, visiems mums galimos įvykdyti gerų darbų programos: „Nemokantį pamokyti, klystančiam paaiškinti, piktą darantį taktiškai, ne isteriškai sudrausti“. Šios taisyklės laikykimės spręsdami tarpasmenines, tarppartines ir net tarpvalstybines problemas. Šiuose ginčuose ramiai, kultūringai krikščioniškai „diskutuokime“, kitaip mąstančiųjų neįžeidinėkime ir neužmirškime maldos už savo ideologinius oponentus, kad tiek mes, tiek jie neperžengtų kultūringo, krikščioniško dialogo ribų. Juk ir jie yra visų mūsų broliai seserys. Galiausiai visi esame vieno Tėvo, visų mūsų kūrėjo Dievo, mylimi vaikai!

Duok, Dieve, kad šių metų Šv. Velykų šventimas tam pasitarnautų!

Jonas Boruta SJ
Telšių vyskupas

aukštyn