į pirmą puslapį

Kronika

Telšių vyskupo JONO BORUTOS SJ GAVĖNIOS GANYTOJIŠKASIS LAIŠKAS (2017)
Paskelbta: 2017-02-28 16:25:21

2017 m. vasario 27 d.

Mieli Broliai Seserys Kristuje, Telšių vyskupijos tikintieji, Jėzų Kristų, Jo Bažnyčią ir kunigus mylintieji!

Pradedame Gavėnios, t.y. apmąstymų, susikaupimo, atgailos ir pasitaisymo laiką. Šiuo Gavėnios laiku noriu Jus pakviesti apmąstyti savo santykį su Jūsų parapijose tarnaujančiais kunigais ir parapijine bendruomene, t.y., kiekvienu arti Jūsų esančiu tikinčiu žmogumi.

Moderniųjų laikų pasaulyje, ypač tarp jaunų žmonių, dažnai tvyro klaidingas bažnytinės bendruomenės susikurtas įvaizdis, kuris skatina į viską žvelgti pro vartotojiškumo, tik materialinės naudos akinius. Šis vartotojiškumo požiūris mus dažnai verčia Bažnyčią matyti kaip įstaigą, kuri mums teikia tik mūsų pageidaujamas paslaugas, pvz., jeigu mums reikia, kad palaidotų brangų, artimą žmogų, pakrikštytų arba sutuoktų – tik tada kreipiamės į kunigą, tik tada mums kunigas būna „reikalingas“. Kitais atvejais, kai mums nereikia tokių kunigo teikiamų „paslaugų“, pats kunigas ar parapijinė bendruomenė mums kiekvienam tampa nereikalinga, neteikianti jokios materialinės naudos.

Brangūs Tikintieji, pasvarstykime, ar toks mūsų požiūris yra teisingas? Manau, į ši klausimą kiekvienas galime sau atsakyti, žvelgdami į pirmųjų krikščionių bendruomenes. Šios bendruomenės yra pirmavaizdis to, koks turėtų būti mūsų bendravimas ir mūsų santykis su dvasininkais ir parapijinėmis bendruomenėmis. Mūsų kiekvieno santykis su Bažnyčia ir jos kunigais negali būti paklausos – pasiūlos santykis. Kiekviena parapija yra bendruomenė ją sudarančių tikinčiųjų, t.y., viena kryptimi žvelgiančių žmonių, kuriuos vienija vienas bendras tikslas – užmegzti ryšį su dėl mūsų išganymo pasiaukojančiu, dėl mūsų amžinosios laimės kenčiančiu, mirštančiu ir po trijų dienų mirtį nugalinčiu Kristumi. Ši bendruomenė turi būti sujungta su Kristumi mūsų, kaip krikščionių, tarpusavio meilės ryšiu. Kalbėdamas apie meilę, mintyje turiu ne teorinę meilę, o praktinę. Šis meilės ryšys turi būti pragrįstas visapusiška pagarba, atsidavimu, pagalba vieni kitiems, visiems bendruomenės nariams, broliams ir seserims Kristuje, kad, krikščioniškose bendruomenėse subrendę, pajėgtume mylėti kiekvieną Dievo sukurtą ir Jo mylimą žmogų. Dažnai prisiminkime svarbiausią Dekalogo įsakymą: „Mylėk kiekvieną žmogų kaip save patį“. Mes privalome mylėti kiekvieną, nepaisant to, kiek tas žmogus būtų nuo mūsų skirtingas. Todėl, brangūs Broliai ir Seserys, šiandien, Gavėnios pradžioje, Jus raginu atnaujinti meilę kitiems, išreikštą gerais, kaip sako Popiežius Pranciškus, gailestingumo darbais. Kaip to pasiekti ir kaip tai turėtų atrodyti šiandieniniame gyvenime?

Pasikartosiu, dar kartą primindamas, kad kiekvienas parapijinės bendruomenės narys / narė (aš ir Tu) esame pakviesti sekti Kristų. Šis sekimas ragina kiekvieną žmogų ne tik į asmeninį šventėjimą ir savęs tobulinimą, bet ir į mūsų tarpusavio bendravimo tobulinimą. Šiam tobulinimui reikalinga krikščionišką bendruomenė, kuri po nuodėmės kryžiumi suklumpančiam ir Viešpaties Jėzaus Kristaus nurodyto kelio nerandančiam žmogui padėtų atsikelti, o ne likti mūsų pasmerktam ar atstumtam. Žengdamos tokiu krikščioniško gyvenimo keliu mūsų bendruomenės galės panašėti į pirmąsias, Kristaus suburtąsias krikščionių bendruomenes. Tik tokios mūsų kaip krikščionių bendruomenės galės atspindėti Kristaus įsteigtosios Bažnyčios esmę ir jos grožį. Tokį bendruomeniškumą bus nelengva puoselėti, jeigu bendruomenės nariai vieni kitų nepažįsta ar net nenori pažinti; jeigu sekmadienio šventimo ir tobulėjimo kelias pasibaigia vien tik sekmadienio šv. Mišių pabaigoje, o po to grįžtama į pilką rutininę kasdienybę, į kurią neprasiskverbia Dievo ir artimo meilės šviesa bei šiluma.

Brangieji, raginu Jus, o ypač kaimiškų bendruomenių narius, būti tokia bendruomene, kurioje žmonės vieni kitus pažįsta, vieni kitiems padeda. Te Sekmadienio susibūrimas Šv. Mišioms nesibaigia tik paraginimu „Eikite. Mišios pasibaigė“, bet būna pratęstas bendravimu parapijos namuose mūsų dvasinio, religinio gyvenimo problemų aptarimu, džiaugsmingu pasidalijimu bei įžvalgomis, ką mes kasdieniniame gyvenime dar galėtume gera nuveikti visų labui. Tegul Jūsų parapijose visada, o ypač Gavėnios metu, tai vienuose, tai kituose namuose vėl skamba Kalvarijos Kalnų giesmės, padedančios įsimąstyti į Kristaus iš meilės mums nueito Kryžiaus Kelio grožį.

Jums tarnaujantys kunigai yra Jūsų parapijinių bendruomenių dvasinių ieškojimų vadovai, skatintojai ir ragintojai. Gavėnia – tai laikas, kai visų mūsų žvilgsnis labiau krypsta į Dangų. Taigi, Brangieji, neužmirškite tų, kurie jums patarnauja padėdami to Dangaus siekti. Pasikvieskite parapijos kunigus į savo namus nuoširdžiam pokalbiui, pabendravimui, susipažinimui ir bendrai, nors ir trumpai maldai. Giedodami Kalvarijos Kalnus neužmirškite pakviesti savo kunigų, paragindami juos dalyvauti toje maldos ir giesmių bendrystėje. Kristaus Jums duotų kunigų buvimas Jūsų namuose reiškia paties Jėzaus Kristaus buvimą tarp Jūsų. Jeigu namuose turite sergančių ar sunkiai vaikštančių ligonių, derėtų jais pasirūpinti ne tik materialiniu požiūriu, t. y. aprengti, nuprausti, pavalgydinti, bet dar labiau reikia pasirūpinti dvasine jų gerove. Derėtų pasirūpinti, kad ligoniai būtų aprūpinti Šv. Sakramentais, kad būtų sudaryta galimybė atlikti Išpažintį, priimti Šv. Komuniją, Ligonių Sakramentą bei galimybė dalyvauti bendroje kaimo bendruomenės ar bent šeimos maldoje ir giesmėje. Toks Jūsų rūpestis paglostys kiekvieno sergančio, sunkiai vaikštančio ar senyvo žmogaus širdį, suteiks vilties ir padės deramai pasiruošti didžiajai Kristaus Prisikėlimo šventei – Velykoms. Nors Gavėnia yra priešvelykinio susikaupimo laikas, tačiau viso to neturėtume pamiršti ir visų bažnytinių metų tėkmėje.

Paskutinis dalykas, į kurį noriu atkreipti Jūsų dėmesį šiame savo laiške – neužmirškime savo brangių mirusiųjų. Jie, palikę šį žemiškąjį pasaulį, yra reikalingi mūsų prisiminimo, mūsų maldų, mūsų už juos užsakytų šventųjų Mišių. Sekmadieniais išpažindami savo tikėjimą, mes kartu išpažįstame ir šventųjų, t.y., tiek gyvųjų, tiek mirusių žemei, bet gyvų amžinybei, bendravimą. Mūsų išpažįstamas šventųjų bendravimas šiandien dažnai mūsų užmirštas, dažnai neteisingai, t.y., nekrikščioniškai suvokiamas.

Brangūs Broliai ir Seserys, šis mūsų bendravimas maldoje su Dievu ir su mirusiais artimaisiais tegul būna tikras ir gyvas. Juk mes savo malda, dalyvavimu Šv. Mišių aukoje padedame savo mirusiesiems pasiekti Dangaus laimę bei buvimą Dievo artumoje, o jie, tai pasiekę, mus užtars pas Dievą ir už mums išmels Dievo palaimos.

Baigdamas šį Gavėnios Ganytojinį paraginimą ir sau, ir Jums linkiu, kad šiais Palaimintojo arkivykupo Teofiliaus Matulionio metais dar labiau išmoktume mylėti visus žmones – tiek gyvus, tiek mirusius, kaip tai mokėjo daryti arkivyskupas Teofilius Matulionis, popiežiaus Pranciškaus pripažintas tikėjimo kankiniu ir leistas paskelbti palaimintuoju!

Palaimingos ir dvasiškai turtingos Gavėnios!

Telšių Vyskupas Jonas Boruta SJ

* * *
P.S. Gerb. mūsų vyskupijos Kunigus prašome šį mūsų Gavėnios laišką skaityti tikintiesiems Pelenų Trečiadienį ir pirmąjį Gavėnios Sekmadienį visose Šv. Mišiose.

aukštyn