Kronika

2011 m. lapkričio 26 d.

Broliai Seserys Kristuje!

Adventas pagrindine prasme ir jo svarbumas mūsų tikėjime kyla iš lotyniško žodžio „adveniat“ – „ateina“. Tai ne vien prisiminimas daugiau nei prieš 2000 metų buvusio Dievo atėjimo į mūsų planetą žemę joje gyvenančių jo mylimų žmonių bendriją, kad padėtų jiems taip gyventi šį laikiną gyvenimą, kad pasiektų galutinę amžiną laimę. Adventas – tai laikas, kai tas Dievas ateina tuo pačiu tikslu ir šiandien į mūsų tarpą, mūsų šeimas, mūsų parapijų bendruomenes per Eucharistiją, Šv. Mišių šventimą, per Šventąją Komuniją ateina asmeniškai į kiekvieno mūsų širdį, kad ją padarytų tinkamą amžinajai laimei, tinkančią pasaulio pabaigoje visų mūsų laukiančiame paskutiniajame teisme išgirsti amžinojo Dievo Kristaus ištarmę: „Ateikite, mano ištikimieji, į nuo amžių Jums parengtą karalystę, nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane (Mt 25, 34-36).

Vienas iš ankstyvosios Bažnyčios Tėvų šv. Efremas primena, kad Dievas Kristus taip apibūdina savo kaip Galutinio Teisėjo atėjimo laiką, kad „visos amžius po amžiaus gyvenančios kartos spręstų Jį ateisiant Jų gyvenamu laiku“ ir todėl ragina budėti, niekuomet neužmirštant – Viešpats nuolat ateina mus mylintis, dėl mūsų amžinojo likimo nuolat išgyvenantis ir labai trokštantis, kad nė vieno iš mūsų adresu, mūsų iškeliavimo amžinybėn momentu jam nereikėtų ištarti skaudžių pasmerkimo žodžių: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams“ (Mt 25, 41). Todėl Viešpats ragina mus „Budėkite“, o tas pats šv. Efremas aiškina, koks pagal Kristaus mokymą tas budėjimas turi būti: „Budėkite, nes, kūnui apsnūdus, mus užvaldo (nuodėmių sužeista) prigimtis ir tada įvykiai klostosi ne pagal mūsų valią, bet pagal (sužeistos) prigimties polinkius. O kai sielą apima gilus miegas, t.y. silpnumas ar liūdesys, ją užvaldo jos priešas ir su ja daro tai, ko ji nenori. Prigimtį valdo instinktai, o sielą – jos priešas.

Taigi Viešpats paliepė budėti visam žmogui, jo kūnui ir sielai. Budėjimas kūną turi apsaugoti nuo tingulio, sielą – nuo sąstingio ir bailumo, kaip sako (Šventasis) Raštas: „Pabuskite, teisieji... Pakilkite, nes vis dar esu su tavimi; Nenuleiskite rankų; Turėdami šią (budėjimo) tarnystę, mes nenuleidžiame rankų.“

Taigi Adventas yra tos budėjimo tarnystės atnaujinimo laikas. Advente peržvelgiame savo gyvenimą, kaip gyvename dabar, klausdami savęs, ar dvasine religine prasme nesame apsnūdę – ar kasdien ateinantį Viešpatį Kristų priimame malda ir meilės darbais Dievui ir artimui. Rūpestingai pasiruošiame adventinei išpažinčiai, dalyvaujame adventinėse rekolekcijose. Save drausminame ir pasninku, susilaikydami nuo triukšmingų renginių, pobūvių. Daugiau laiko skiriame asmeninei, taip pat ir bendrai savo, šeimos maldai, bendruomeninei savo religinės bendruomenės parapijos maldai ypač dažniau, ne tik kassekmadieninėse šv. Mišiose, atnaujiname tą pajautimą, kad Viešpats Kristus pas mus ateina nuolat. Jį stengiamės išgirsti skaitydami Šventąjį Raštą, klausydamiesi kunigų, skelbiančių Viešpaties Žodį. Atnaujiname įsijungimą į Caritas organizuojamas krikščioniškas artimo meilės vargšams akcijas – skubėdami pas vargstančius mūsų pagalbos reikalingus žmones, prisimindami būsimo mūsų galutinio Vertintojo ir Teisėjo žodžius: „Ką padarėte vienam iš vargingiausiųjų (tiek kūnui, tiek dvasiai), man padarėte.“

Mieli Broliai Seserys, Advente pabuskime iš dvasinio apsnūdimo, širdies sąstingio! Nepasitenkinkime maža „gerove“, siekime sau ir visiems amžinojo laimingo gyvenimo. Mūsų labui Dievas, tapęs žmogumi, kadaise gimė Betliejuje, tam jis šiandien ir kasdien ateina pas mus, tam jis nuolat per Bažnyčią primena, kad Jis mūsų gyvenimo pabaigoje ateis to mūsų gyvenimo vertinti, kai jis ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Linkiu Jums palaimingo ir švento Advento!

Jonas BORUTA SJ
Telšių vyskupas